Sayedas Abdullahas

Vietnamo ekonomika yra 44-a pagal dydį pasaulyje, ir nuo devintojo dešimtmečio vidurio Vietnamas, remdamasis atviros rinkos ekonomika, padarė milžinišką transformaciją iš labai centralizuotos komandinės ekonomikos.

Nenuostabu, kad ji taip pat yra viena sparčiausiai augančių pasaulio ekonomikų, kurios tikėtinas metinis BVP augimo tempas yra apie 5,1%, todėl iki 2050 m. jos ekonomika taptų 20-a pagal dydį pasaulyje.

Nepaisant to, pasaulyje kalbama, kad Vietnamas yra pasirengęs tapti vienu didžiausių gamybos centrų ir dėl savo didelių ekonominių laimėjimų gali perimti Kiniją.

Pažymėtina, kad Vietnamas tampa vis svarbesniu gamybos centru regione, daugiausia tokiuose sektoriuose kaip tekstilės, drabužių, avalynės ir elektronikos sektorius.

Kita vertus, nuo devintojo dešimtmečio Kinija atlieka pasaulinio gamybos centro vaidmenį, turėdama didžiulius žaliavų, darbo jėgos ir pramonės pajėgumus. Pramonės plėtrai buvo skiriamas didelis dėmesys, o mašinų gamybos ir metalurgijos pramonei buvo teikiamas didžiausias prioritetas.

Vašingtono ir Pekino santykiams smunkant, pasaulinių tiekimo grandinių ateitis yra neaiški. Net ir nenuspėjamiems Baltųjų rūmų pranešimams keliant klausimus dėl JAV prekybos politikos krypties, prekybos karo muitai tebegalioja.

Tuo tarpu Pekino siūlomo nacionalinio saugumo įstatymo, kuris kelia grėsmę Honkongo autonomijai, pasekmės dar labiau kelia grėsmę ir taip trapiam pirmojo etapo prekybos susitarimui tarp dviejų supervalstybių. Jau nekalbant apie didėjančias darbo sąnaudas, kurios reiškia, kad Kinija sieks mažiau darbo jėgos reikalaujančios aukštos klasės pramonės.

Šis šiurkštumas, kartu su lenktynėmis dėl medicinos reikmenų tiekimo ir COVID-19 vakcinos kūrimo, skatina iš naujo įvertinti „just-in-time“ tiekimo grandines, kuriose svarbiausia yra efektyvumas.

Tuo pačiu metu Kinijos veiksmai COVID-19 atveju sukėlė daug klausimų Vakarų valstybėms. Tuo tarpu Vietnamas yra viena iš pagrindinių šalių, sušvelninusių socialinio atstumo priemones ir vėl atversiančių savo visuomenę jau 2020 m. balandžio mėn., kai dauguma šalių tik pradeda susidoroti su COVID-19 sunkumu ir plitimu.

Pasaulis priblokštas Vietnamo sėkmės per šią COVID-19 pandemiją.

Vietnamo perspektyvos tapti gamybos centru

Atsižvelgiant į šį besiskleidžiantį pasaulinį scenarijų, kylanti Azijos ekonomika – Vietnamas – ruošiasi tapti kita gamybos jėga.

Vietnamas tapo stipriu pretendentu užimti didelę dalį pasaulyje po COVID-19 pandemijos.

Remiantis „Kearney US Reshoring Index“, kuris lygina JAV gamybos produkciją su jos gamybos importu iš 14 Azijos šalių, 2019 m. šis rodiklis pasiekė rekordinį lygį dėl 17 % sumažėjusio importo iš Kinijos.

Amerikos prekybos rūmai Pietų Kinijoje taip pat nustatė, kad 64 proc. JAV bendrovių šalies pietuose svarsto galimybę perkelti gamybą kitur, teigiama „Medium“ ataskaitoje.

Vietnamo ekonomika 2019 m. išaugo 8 %, tam padėjo išaugęs eksportas. Šiais metais ji taip pat turėtų išaugti 1,5 %.

Pasaulio banko prognozė, blogiausiu COVID-19 atveju, rodo, kad Vietnamo BVP šiais metais sumažės 1,5 %, o tai yra geriau nei daugumos Pietų Azijos kaimynių.

Be to, sunkiai dirbdamas, kurdamas šalies prekės ženklą ir sudarydamas palankias investavimo sąlygas, Vietnamas pritraukė užsienio įmones / investicijas, suteikdamas gamintojams prieigą prie ASEAN laisvosios prekybos zonos ir lengvatinių prekybos paktų su Azijos ir Europos Sąjungos šalimis, taip pat su JAV.

Jau nekalbant apie tai, kad pastaruoju metu šalis sustiprino medicinos įrangos gamybą ir skyrė susijusių lėšų COVID-19 paveiktoms šalims, taip pat JAV, Rusijai, Ispanijai, Italijai, Prancūzijai, Vokietijai ir Jungtinei Karalystei.

Kita svarbi naujovė – tikimybė, kad daugiau JAV įmonių gamyba bus perkelta iš Kinijos į Vietnamą. Vietnamo dalis JAV drabužių importe pelno išaugo, nes Kinijos dalis rinkoje mažėja – šalis netgi aplenkė Kiniją ir šių metų kovo ir balandžio mėnesiais buvo didžiausia drabužių tiekėja JAV.

2019 m. JAV prekių prekybos duomenys atspindi šį scenarijų: bendras Vietnamo eksportas į JAV išaugo 35 % arba 17,5 mlrd. JAV dolerių.

Per pastaruosius du dešimtmečius šalis labai keitėsi, kad galėtų patenkinti įvairių pramonės šakų poreikius. Vietnamas nuo savo daugiausia žemės ūkio ekonomikos perėjo prie labiau rinkos ir pramonės pagrindu veikiančios ekonomikos.

Kliūtys, kurias reikia įveikti

Tačiau jei šalis nori bendradarbiauti su Kinija, yra daug kliūčių, kurias reikia įveikti.

Pavyzdžiui, Vietnamo pigia darbo jėga paremta gamybos pramonė kelia potencialią grėsmę – jei šalis nepakils vertės grandinėje, kitos regiono šalys, tokios kaip Bangladešas, Tailandas ar Kambodža, taip pat tiekia pigesnę darbo jėgą.

Be to, vyriausybei dedant visas pastangas pritraukti daugiau investicijų į aukštųjų technologijų gamybą ir infrastruktūrą, kad ji geriau atitiktų pasaulinę tiekimo grandinę, tik nedidelė tarptautinė bendrovė (TNC) vykdo ribotą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) veiklą Vietname.

COVID-19 pandemija taip pat atskleidė, kad Vietnamas labai priklauso nuo žaliavų importo ir atlieka tik eksportui skirtų produktų gamybos ir surinkimo vaidmenį. Neturint didelės atgalinių ryšių palaikančios pramonės, patenkinti tokio masto gamybą kaip Kinija bus bergždžia svajonė.

Be šių apribojimų, kiti veiksniai yra darbo jėgos fondo dydis, kvalifikuotų darbuotojų prieinamumas, gebėjimas susidoroti su staigiu gamybos paklausos padidėjimu ir daugelis kitų.

Kita svarbi sritis yra Vietnamo labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ), sudarančios 93,7 % visų įmonių, kurios veikia tik labai mažose rinkose ir negali plėsti savo veiklos platesnei auditorijai. Todėl sunkmečiu, pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos metu, tai tampa rimta kliūtimi.

Todėl verslui gyvybiškai svarbu žengti žingsnį atgal ir persvarstyti savo perkvalifikavimo strategiją – atsižvelgiant į tai, kad šaliai dar reikia daug nuveikti, kad pasivytų Kinijos tempą, ar galiausiai nebūtų protingiau pasirinkti „Kinija plius vienas“ strategiją?